Esu Karolis Bakūnas – fotomenininkas, kilęs iš Joniškėlio, tačiau širdimi ir darbu jau daugelį metų gyvenu Kretingoje. Noriu papasakoti apie save, savo kelią fotografijoje ir tai, kuo šiandien gyvenu bei kvėpuoju – projektu „Šypsena Kretingai“.
Mano kelionė fotografijoje prasidėjo, kai man buvo šešiolika. Tėtis padovanojo pirmąjį fotoaparatą, tikėdamasis, kad susidomėsiu menu. Tuo metu keramika man jau buvo pabodusi, o fotografija atvėrė naują, man labai artimą pasaulį.
Pradžioje fotografavau viską – kaip ir dauguma. Vėliau, aštuoniolikos pradėjau dirbti vestuvių fotografu, mokiausi savarankiškai, kėliau darbus į įvairius portalus, kur sulaukdavau įvertinimų. Tai mane skatino augti. Po kurio laiko įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, kur baigiau taikomosios fotografijos studijas. Dabar jau turiu beveik dvidešimties metų patirtį. Fotografijoje man svarbiausia tapo ne technika, o istorija. Kiekvienas kadras turi turėti emociją, mintį, tikrą žmogų. Net ir vestuvių fotografijoje man svarbu perteikti istoriją, o ne vien estetinį vaizdą. Tarp įsimintiniausių projektų – paroda „Kitoks Vilnius“, „Fujifilm“ talentų konkursas, kur laimėjau pirmą vietą
Lietuvoje su Lazdininkų vėjo malūno nuotrauka. Tas darbas buvo įteiktas ir prezidentui Gitanui Nausėdai – labai simboliška, nes malūną anksčiau valdė jo tėtis.
Turiu savitą požiūrį į įkvėpimą – nesilygiuoju į kitus, kad nepamesčiau savęs. Vis dėlto, didelę kūrybinę įtaką padarė Algis Kriščiūnas – jo pašėlęs stilius man labai artimas. Iš klasikos – Tadas Kazakevičius, kurio nuotraukos tiesiog kalba.Šiuo metu gyvenu projektu „Šypsena Kretingai“. Tai – ne tik fotografijų serija, bet ir labai asmeniška
duoklė miestui, kuris man davė tiek daug. Norėjau sugrąžinti atgal – dovanoju žmonėms jų pačių šypsenas, o miestui – parodą. Fotosesijos nemokamos, atviros kiekvienam Kretingos rajono gyventojui.
Man svarbiausia – nuoširdumas, bendrystė, tikros emocijos. Kiekvienas žmogus, kuris skyrė laiko ir atėjo, man dovanojo ne tik šypseną, bet ir pasitikėjimą.
Šis projektas gimė žiemą – niūriu metu, kai trūko šviesos ir nuotaikos. Norėjau ją kurti. Per trumpą laiką padariau per 200 portretų, žmonės atėjo su šeimomis, kvietė draugus, senelius. Vieni netgi pradėjo varžytis, kurioje gyvenvietėje susirinks daugiau šypsenų! Labai smagu matyti tą susibūrimą, nuoširdumą.
Šiuo metu jau fotosesijos baigėsi – iš viso turiu 772 portretus. Tiesa, pastebėjau, kad vyrai ir senjorai nedrąsiai žiūri į kamerą – gal bijo, gal nesupranta, kam to reikia. O
juk tai – tik viena akimirka, kuri gali pakeisti nuotaiką visai dienai. Nėra nefotogeniškų žmonių, yra tik drovūs. O kai šypsosi – šypsosi ir akys.
Šis projektas man ypač svarbus – jis man padeda būti laisvam kūrėjui, nepriklausomam nuo užsakymų ir standartų. Noriu, kad fotografija virstų gyvenimo būdu, o ne tik profesija. O jei pavyks – galbūt vieną dieną panašių projektų atsiras ir kitose Lietuvos vietose.
Jei paklaustumėte, ką norėčiau fotografuoti, jei galėčiau bet kur pasaulyje, atsakyčiau paprastai – žmones, kurie leidžia man pamatyti jų tikrą šypseną. Nes vieta nesvarbi. Svarbu – emocija.
