Seniau, dar kai mažai domėdavausi fotografija, žingsniuodavau Vilniaus senamiesčiu sportininko žingsniu, bet kažkada ėmiau ir pabandžiau praeiti penkis kartus lėčiau . Staiga pamačiau kitokį Vilnių, ne vien pilna judrių dviratininkų, pardavėjų, užsienio turistų ar šiaip žavaus jaunimo, bei senamiesčio ponių ir dėdžių. Taip, tai buvo „Kitoks“ Vilnius , kitokie žmonės, kitokie jų likimai, bei kitokios jų gyvenimo istorijos. Vieniems jie eiliniai benamiai, o man įdomus žmonės, prie kurių stabtelėdavau, ne vien fotografuoti,bet ir pasikalbėti ar išklausyti. Vieni leisdavosi fotografuojami nedrąsiai, bijodami propagandos, kiti sutikdavo iš karto, bet su kiekviena diena praleista senamiestį, mane ten traukia vis labiau sugrįžti, ne dėl rotušės, kavinių ar Vokiečių gatvės, o dėl tų „Kitokių“…